Pirštų galais peržengiau namų slenkstį ir stipriai plakančia širdimi, mintyse pakartojau atsiprašymo kalbą.
Užėjusi į tuščią svetainę nustebau. Atrodė taip it namie tėvų nebuvo keletas dienų. Įtariai užėjau į savo, o vėliau ir tėvų kambarį, ir įsitikinau – buvau teisi. Nieko nelaukusi susigriebiau, kad turiu paskambinti tėvams. Tačiau supratau, kad mano mobilusis pas pašlemėką – Robertą.
Grįžusi į atgal į didįjį kambarį sunkiai klestelėjau ant sofos. Galbūt aš išsisukau iš galimo arešto ir pasiaiškinimo. Galbūt tėvai tiesiog nutarė mane palikti per savaitgalius vieną. Būtų buvę gerai. Tačiau yra galimybės, kad jie laukia žinių policijos nuovade.
Vėlus ir nuobodus vakaras nieko gero nepranašavo, nebent ilgą laiką apmąstymams ir liūdesio sklidinai nuotaikai. Supratau, kad mūsų su Matu santykiai pasiekė ne pačią laimingiausią pabaigą – išsiskyrimą. Apie tai mąstyti buvo sunku ir neįmanoma. Mintys, kurios atakuodavo mane, sukeldavo paniką ir norą daužyti viską aplinkui. Negalėjau leistis į tai, turėjau be vidinių žaizdų pakilti ir gyventi toliau, nes neturėjau laiko išskysti ir verkti kaip visiška kvėšai dėl nelaimingos, antgamtiškos meilės. Tam turėjau daug priežasčių, viena iš pačių rimčiausių: nepažįstamasis vampyras. Šis keldavo daug klausimų, pradedant kas jis ir baigiant, kaip juo atsikratyti.
Į namus sulaukiau durų skambučio. O siaube. Nejau tai tėvai? Pakeliui į koridorių, ant staliuko, aptikau raštelį su mamos raštu. Jame buvo atsiprašymas dėl skuboto išvykimo, dėl sergančios senelės ir pranešimas, kad atvyks tik pirmadienį vakare. Šiandieną buvo sekmadienis.
Pažvelgusi į durų akelę netekau amo. Už durų stovėjo Sem. Mano Sem. Atlapojau duris ir puoliau jai į glėbį.
- Kaip aš tavęs pasiilgau, - sušukau, - tu galutinai pasveikusi?
- Taip, žinoma, - pavartė akimis Sem, - Maja, kur tu buvai prašapusi, - sukuždėjo Sem man į plaukus.
Suakmenėjau ir nurijau sunkų susidariusi gumulą gerklėje.
- Ilga istorija, - atsitraukusi gūžtelėjau, - užeik.
Išvirusi Sem ir sau stiprios kavos pradėjome čiauškėti saugiomis temomis, kurios nebuvo susijusios su antgamtišku pasauliu. Iš tikrųjų, mes tiesiog nežinojome nuo ko pradėti, nes abi suvokėme, kad tai ko vengiame yra labai svarbu.
- Žinai, - atsikrenkštė Sem, - žinau, kad tu nenori apie tai kalbėti, apie Matą ar kitus dalykus, bet to reikės, - drąsiai pažvelgė man į akis.
- Kodėl? – nukabinusi nosį paklausiau. Kągi, prasidėjo manęs atakos.
- Tu save kaltini, tiesa? Kaltini, kad jis tapo vampyru, kad viskas taip pasikeitė, bet tai nesąmonė, - užginčijo ši. – Aš nepykstu ant tavęs dėl to, kad tada pasakei taip, tiesiog nuolatos jaučiuosi atstumta ir sužinanti kažkokias naujienas iš svetimų žmonių. Juk aš niekam neišduočiau ką pasakė Medeina, nepykau ant tavęs jau iškarto, bet esu ori, - gūžtelėjo pečiais.
- Žinau, - linktelėjau. – Bet aš kalta dėl šio įvykio, turėjau pasakyti tau.
- Matas susitvarkys, - linktelėjo Sem.
- Žinoma, - sausai atsakiau ir pakilusi nuo kedės išėjau į virtuvę, - bet jau be manęs, - sukuždėjau pati sau.
Nebegalėjau to pakęsti ir klausyti. Man skaudėjo. Nežmoniškai ir nepakenčiamai. Matas atstūmė mane, jis nebe norėjo net išlikti draugais, jei jis nepyko ant manęs, tai bent nekentė. Tiesiog nenorėjo turėti nieko bendro tarp mūsų.
Į virtuvę užėjo ir Sem.
- Tiesa, tai kur tu buvai? – štai apie tai norėjau kalbėti kur kas mažiau, nei apie Matą.
Sunkiai atsidusau. Nežinojau kokia buvo Sem reakcija dėl mano dingimo, bet nuo dabar sakysiu visą tiesą.
- Buvau pavogta, - tikėjausi, kad tai neskambės taip kraupiai.
- Ką? – Ji spygtelėjo, - tai štai kodėl niekas nekėlė ragelio, neatidarė man durų. Ką tu sau galvoji? – pradėjo mane barti.
- Taigi, tai buvo Robertas.
- O Dieve, bet… – ji tiriamai pradėjo į mane spoksoti ir ieškoti smurto žymių, - tau viskas gerai?
- Ne, jis nieko man nepadarė, - pradėjau mikčioti ir tankiai mirksėti, - tiesiog… mes bučiavomės.
Sem nepatikliai mane nužvelgė, matyt, manė, kad man pasimaišė protas. Galbūt taip ir buvo, tačiau dabar to analizuoti nenorėjau. Tai tiesiog buvo ir daugiau nebe pasikartos. Niekada.
- Ir kaip?
- Nežinau. Niekaip.
- Ak, taip nebūna, - mirktelėjo Sem, - kaip suprantu, tai buvo abiejų iniciatyva.
- Tai buvo jo iniciatyva, aišku? – užsiplieskiau. Melavau, bet tik puldama, galėjau užginčyti tai, kas nenuginčijama, - neturėjau išeities.
- Tai žemė neišslydo iš po kojų?
- Ne. Žinoma, ne.
Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis apie Robertą. Iš tikrųjų, ką apie ji šnekėti?
Tuo metu, kai Sem nusprendė padaryti mažą vakarėlį tarp mūsų abiejų ir ieškojo bare alkoholio, netikėtai dužo virtuvės langas. Pro jį įlėkė kažkas labai greitas ir stiprus – vampyras. Šukės pažiro į visas puses, atsisukusi pastebėjau, kad Sem buvo nustumta į sieną ir susitrenkusi galvą. Nieko nelaukdama mečiausi link jos ir pradėjau purtyti.
- Sem, Sem, - kuždėjau, bet ši buvo be jokių gyvybės ženklų.
Ant savo peties pajutau šaltų pirštus. Nenorom atsisukau.
Į mane palinkęs buvo jaunas, aukštas, labai aukštas vaikinas, šviesių plaukų, tačiau rudų akių savininkas. Mano medžiotojas. Mano rūpesčių kaltininkas.
Jis staigiai mane patraukė link savęs ir aš atsidūriau jo lediniame, šaltame glėbyje. Bandžiau muistytis ir jam trenkti, tačiau tai buvo bergždžia.
Jei šis padaras nori iš manęs iščiulpti kraują, kodėl to nepadaro dabar, o delsia? Laukiau savo galo, matyt, niekada, kaip dabar netroškau mirti.
Tačiau jis pradėjau traukti mane kartu su savimi iš namų. Atsidūrusi lauke buvau užmesta ant jo peties ir nešama nepažįstama kryptimi. Nepažįstamas vampyras suko link netoli mano namų esančio miško. Kai atsiradome kalvelėje, šiurkščiai mane numetė ant žemės ir apsidairęs kažkam pamojo. Iš medžių šešėlio išniro sekanti žmogysta.
- Ačiū už pagalbą, Tomai, - prabilo žemas balsas.
- Nėra už ką, - linktelėjo Tomas.
- Gali eiti.
Po akimirkos Tomas išnyko. Aš likau su nepažįstamu vampyru, visiška bejėgė prieš nepažįstamą vampyrą. Tikiuosi, mano mirtis netruks ilgai. Galbūt tai nebus taip siaubingai?
- Aš taip ilgai laukiau šio susitikimo, - prie manęs pasilenkė griežtų veido bruožų vaikinas. Jo akys liepsnote liepsnojo juodumu. Buvo keistai nenatūralu matyti tokias tamsias akis. Jis prasišiepė ir tada aš pamačiau išsikišusias iltis.
- Ko tau reikia? – absurdiškas klausimas, tiesa? Tačiau aš auka, jaučiausi auka, dėl to, ir turėjau klausinėti tokių nuvalkiotų dalykų.
- Išsiurbti tavo kraują, - palenkęs galvą man atsakė.
- Tai ko delsi? – man pradėjo prakaituoti rankos, jaučiau, kad baimė smelkiasi taip greitai, kaip dingo aukos jausmas. Bijojau tapti auka.
- Geras klausimas, - nusijuokė, - man patinka, kai vejuosi savo prizus, - jis pažvelgė man į akis ir aiškiai bei užtikrintai tarė, - bėk.
Susiraukiau. Nervingai atsikėliau ir suėmusi už skausmą keliančios šlaunies, paklausiau:
- Kodėl? Nenoriu bėgti.
Nuskardėjo skardus isteriškas, kraupus juokas. Jaučiausi viename iš siaubo filmų, kai kojos tampa švininės, o širdis šuoliuoja it pašėlusi.
- Tai tu dar ir nepaveikiama. Štai, kaip užsitarnauji savo mirtį, - sudrebėjau.
Supratau ką tai reiškia, vampyras bandė panaudoti savo galią, kaip ir kiti bandę, bet jam nepavyko. Jaučiau, kad užtraukiu sau papildomų problemų.
- Taip net įdomiau, - mąsliai pažvelgė į mane ir atsirado prie mano kaklo taip arti, kad susvirduliavau.
Iš tikrųjų, galėjau bėgti. Bet tai kvaila. Aš niekada nepabėgčiau, niekada. Mačiau, koks buvo greitas Matas ir supratau, kad aš pasmerkta to vampyro malonei.
- Tu gardi, - sukuždėjo man, ir piršto galiuku pravedė per apnuogintą kaklą, - tu būsi labai gardi. Tavo kvapas.. jis nuostabus. Sakyčiau unikalus. Man taip gaila, kad turėsiu tave pribaigti. Tai, kad negaliu tavęs paveikti, nėra tavo naudai, Maja, - vampyras žinojo mano vardą. Reiškiasi jis mane sekė nuolatos, ieškodamas palankios minutės. Įniršau.
- Tai kask man, po galais. Noriu mirti. Iš tikrųjų to noriu, kam delsti ir gąsdinti mane? Tiesiog nužudyk.
- Gerai.
Nesigailėjau ko prašiau. Norėjau mirti.
Jis žaibišku greičiu atsirado prie mano kaklo, regėjau kaip prasišiepia ir jau nori man kąsti. Užsimerkiau.
Rodyk draugams
